Visą šią savaitę Europos Parlamente (EP) vyko renginiai, skirti Tarptautinei moters dienai. Šia proga didelis dėmesys teko ir Lietuvoje rinktai europarlamentarei Vilijai Blinkevičiūtei, vadovaujančiai Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui (FEMM).
„Mūsų komitetas yra labai svarbus, nes moterų ir vyrų lygybė įvairiose srityse – vienas iš pagrindinių ES principų“, – Alfa.lt sakė FEMM pirmininkė, šiuo metu užimanti aukščiausias pareigas EP tarp visų lietuvių.
Labiausiai V. Blinkevičiūtė džiaugiasi dėl šių metų pradžioje pasiekto Parlamento susitarimo su Ministrų Taryba ir Europos Komisija dėl naujos Darbo ir šeimos suderinimo direktyvos. Neproporcingas darbinių ir šeiminių pareigų pasiskirstymas iki šiol visoje ES lemia menkesnį moterų įsitraukimą į ekonominę ir politinę veiklą. Būtent FEMM rekomendavo Europos Komisijai parengti naujo teisės akto projektą, kuris šiuo metu yra visai arti priėmimo.
„Tai yra labai svarbus komitetas, kai mūsų tikslas yra ir lyčių lygybė, ir lygių galimybių Europa“, – sakė V. Blinkevičiūtė ir pabrėžė komiteto vykdomą moterų teisių padėties stebėseną įvairiose šalyse.
– Europos Parlamente šiomis dienomis vyksta daug renginių, skirtų moterims politikoje. Lietuva turbūt nėra minima tarp ES lyderių?
– Kalbant apie moterų dalyvavimą sprendimų priėmime ir politikoje, tikrai tokie nesame. Tikrai labai dėl to apgailestauju. Pasižiūrėjus, kiek moterų išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, jų yra tikrai labai mažai, ir šiame Seime jų dar mažiau nei prieš tai buvusiame Seime. Vadinasi, tendencijos yra blogos.
Kita vertus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama pono Skvernelio, išvis neturi nė vienos moters ministrės, kai ES valstybėse vidutiniškai kas trečias ministro portfelis priklauso moterims. Lietuva dabar yra vienintelė iš visų 28 ES valstybių, kurioje nėra nė vienos moters vyriausybėje. Žiūrint pasauliniu mastu, iš 186 valstybių tik 13 nėra moterų ministrių. Tai yra didžiulis minusas ir didžiulė gėda Lietuvos Vyriausybei bei valdančiajai daugumai.
Be to, ką tik praėjo savivaldos rinkimai. Kandidatų sąrašuose buvo 9 proc. daugiau vyrų nei moterų. Pasižiūrėkime, koks buvo skelbiamas paveikslas kandidato, dalyvaujančio vietos savivaldos rinkimuose. Kad tai yra 48 metų vyras, dažniausiai vardu Jonas, Kęstutis ar Vytautas.
Žinoma, tradiciškai yra per mažai moterų, dalyvaujančių politikoje, todėl ir mūsų, EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto, kuriam man tenka vadovauti, šių metų diskusijų tema yra „Moterys politikoje“, ypač jaunos moterys, kodėl jos neateina ir nedalyvauja, kas jas atgraso, kokių turime imtis sprendimų.
– Kas, jūsų nuomone, labiausiai trukdo Lietuvos moterims aktyviau įsitraukti į politiką?
– Yra keletas priežasčių. Viena jų – politinė kultūra. Moteris turbūt atgraso tai, kad ji yra žemo lygio, kad yra tam tikros patyčios, tam tikras seksizmas iš vyrų pusės.
Kitas labai svarbus dalykas yra situacijos, kai moteris turi rinktis karjerą, šiuo atveju politinę karjerą, arba šeimą. Ir jos dažnai pasirenka šeimą. Ir tai nėra blogai, tai visiškai suprantama. Bet kodėl tai įvyksta, kodėl nėra to pasidalijimo šeimos darbų ir įsipareigojimų? Vyras sako, kad „aš dabar dalyvauju politikoje“, todėl jis negali pasirūpinti vaikais, senais tėvais ar kitais neįgaliais šeimos nariais. Visa tai yra ant moters pečių.
Aš daug važinėju po Lietuvą, kalbu su žmonėmis. Ir labai daug diskusijų buvo dėl tos Darbo ir šeimos suderinimo direktyvos, kur kaip tik mes nagrinėjome, svarstėme ir balsavome EP. Labai daug moterų pasakydavo, kad jos ne tris kampus namuose laiko, o visus keturis. Tai yra viena priežasčių, kodėl, kai tenka rinktis, vyrai nenori įsitraukti tinkamai į vaikų priežiūrą, atlikti kitų pareigų šeimoje. Dar yra labai gajūs stereotipai, kad moterys turi sėdėti namie, prižiūrėti vaikus, ir nepakankamai yra įvairių vaikų priežiūros institucijų, vaikų lopšelių, darželių. Ne visi išgali pasisamdyti auklę, jos dažnai būna neįperkamos. Ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu.
Kitas dalykas, iš tikrųjų norėdamos vienas ar kitas pareigas užimti, moterys visada turi būti keliomis galvomis aukštesnės už vyrus. Vyrai labai sunkiai jas įsileidžia į šitą uždarą politikos pasaulį. Tačiau Skandinavijos valstybėse, visiškai netoli, anapus Baltijos jūros, tikrai jau nieko nestebina, kad moterys ir vyrai lygiateisiškai dalyvauja įvairių lygių politiniame gyvenime. Ir vyriausybėje ten moterų yra, beveik lygiai su vyrais. Ten žmonės jaučiasi iš tikrųjų laimingi, žmonės jaučia gyvenimo kokybę, ir sprendimai priimami iš tikrųjų tie, kurie būtini žmonėms, ar tai būtų socialinė sritis, ar švietimo, ar sveikatos. Moterys tiesiog kaip oras reikalingos politinių sprendimų priėmime – tai yra savaime suprantama. Todėl ir mes Lietuvoje turime sudaužyti visas tas stiklines lubas, lygiavertiškai sudaryti galimybes ir vyrams, ir moterims dalyvauti politikoje.
Kovo 8-oji šiemet yra penktadienis. Aš noriu paraginti vadovus ar vadoves pailginti moterims penktadienį pietų pertrauką, kad jos galėtų bent valandą papildomai skirti dalyvavimui mitinge ar eitynėse, ir išreikšti savo valią, nes moterų padėtis darbo rinkoje tikrai yra sudėtinga užimtumo prasme, atlyginimai gerokai mažesni negu vyrų. Mes, moterys, norime, kad mus girdėtų, mus matytų, mus priimtų. Ir neužtenka, kaip premjeras Skvernelis pasakė, kad jis labai myli moteris, bet vyriausybėje turi būti kompetentingos moterys. Užtenka, kad kiekvienas vyras mylėtų savo moterį, bet pripažintų mus kaip lygiavertes, ir mes galėtume vienodai atstovauti, dirbti, priimti sprendimus, dalyvauti politiniame gyvenime.
– Lietuvoje Kovo 8-oji neretai švenčiama gana stereotipiškai – įsivaizduojama, kad tai pirmiausia gėlių ir komplimentų diena. Kaip suprantu, manote, kad ją reikėtų minėti rimčiau, orientuotis į problemas?
– Moterims gėlės, šypsenos visada patinka, ir iš tiesų būtų gerai, kad viso to būtų ne vien Kovo 8-ąją. Bet Tarptautinė moters diena yra pirmiausia skirta tam, kad mes nagrinėtume, kokia yra situacija, kokios yra problemos, kaip pagerinti moterų gyvenimo kokybę. Taigi iš tikrųjų mes turime ir į problemas atsižvelgti bei jas minėti.
Galbūt nieko blogo gėlių padovanoti – vienas kitam netrukdo. Bet būtų blogai, jeigu tai būtų vien gėlių, o ne situacijos vertinimo ir sprendimų ieškojimo diena.
– Jau aptarėme menką Lietuvos moterų įsitraukimą į politiką. Ar mūsų šalis dar kuo nors išsiskiria iš bendro europinio konteksto moterų teisių srityje?
– Europos lyčių lygybės institutas, kurio būstinė yra Vilniuje, atlieka tyrimus ir sudaro Lyčių lygybės indeksą. Kiekvienais metais mes galime matyti pagal įvairius parametrus, kokiame lygmenyje yra lyčių lygybės padėtis visose ES valstybėse.
Bendrai vertinant lyčių lygybės padėtį Lietuvoje, mes būtume kažkur per vidurį tarp 28 ES valstybių. Tačiau yra sričių, kur tikrai galėtume kur kas geriau atrodyti. Tarp jų yra ne vien dalyvavimas politikoje, bet ir sprendimų priėmimas įvairiose kitose srityse, ar tai būtų verslas, ar universitetų valdymas, ar pan.
Dar viena sritis, kur Lietuvoje iš tiesų bloga padėtis, – smurtas prieš moteris. Yra labai daug smurto prieš moteris, prieš mergaites atvejų. Vienas dalykas, kiek oficialiai mes jų matome, kiek viešai pateikiama, kitas dalykas – kiek tas smurtas yra įslaptintas, nes gėdijamasi, bijoma kreiptis ir pagalbos ieškoti. Ir iš tikrųjų tas nuolatinis smurtas – ne vien fizinis, bet ir emocinis, finansinis – yra nuolat patiriamas. Dar prisideda patyčios, kurios prasideda dar mokykloje ar net anksčiau. Vaikai atsineša tai, ką mato savo tėvų gyvenime, ir tas tikrai yra labai blogai.
Smurto srityje mes tikrai turime nuolat tą klausimą kelti, kalbėti, įvairias akcijas daryti, kad būtų visiškai nulinė tolerancija bet kokios rūšies smurtui. Ir yra didžiulė gėda, kad Lietuva iki šiol neratifikavo Europos Tarybos Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje. Iš 28 ES valstybių liko vos 8, kurios neratifikavo šios konvencijos, ir tarp jų yra Lietuva. Dar šios konvencijos iki šiol nepasirašė Rusija, Azerbaidžanas. Aš vis klausiu, ar mes į šias valstybes, būdami ES valstybe, lygiuojamės žmogaus teisių ir moterų teisių, lyčių lygybės požiūriais.
– Tai, kad mes negražiai atrodome neratifikavę Stambulo konvencijos, turbūt nėra vienintelė priežastis tai padaryti? Kas pasikeistų dokumentą ratifikavus?
– Turint galvoje esamą smurto lygį Lietuvoje, mums reikia turėti tiek tarptautinių dokumentų, nukreiptų prieš smurtą bet kokiame lygmenyje, tiek ir nacionalinių įstatymų, tiek ir įvairių programų, tiek žmonių nuomonę, tiek bendruomenę, kuri susitelktų.
Kai mes ratifikuosime šią konvenciją, turėsime nuolat vertinti padėtį smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje srityje. Ir kai mes vertinsime tą padėtį tarp visų ES ir plačiau, visos Europos Tarybos, valstybių, mes matysime, kokioje vietoje esame ir kokios priežastys lemia, kad tas smurtas toks didelis. Kartais man atrodo, kad ar Bulgarija, ar Lietuva nenori ratifikuoti konvencijos, nes bijoma, kad pamatysime tikrąją padėtį. Tai iš tikrųjų bus tam tikras įvertinimas, nes turėsime teikti ataskaitą, koks yra smurto lygis, ką pasiekėme, ko nepadarėme ir ką turime padaryti.
Tai yra mūsų visų bendras darbas. Po vieną mes iš tikrųjų nieko nepadarysime – tai liks tik gražūs žodžiai, o to labai nesinorėtų. Norėtųsi normalios gyvenimo kokybės, kad čia gyventų ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni, ir dirbantys, ir ieškantys darbo, ir nenorėtų emigruoti į kitas valstybes, nes žmonės yra mūsų pagrindinis turtas – daugiau mes nieko neturime. Bendros investicijos į žmones yra ir turi būti mūsų prioritetas.
