Dėl įtakos zonų nuolat kovojantys oligarchai Ukrainą apsaugojo nuo diktatūros, bet įstūmė į korupcijos kloaką.
Galimybė atsisėsti į Ukrainos valdžios pareigūno kėdę – brangus malonumas. Pavyzdžiui, į politinės partijos sąrašą norintys patekti verslininkai, įvairiais skaičiavimais, gali pakloti nuo 3 iki 20 mln. JAV dolerių, priklausomai nuo vietos, rinkimų ir iki jų likusio laiko.
Dar didesnės sumos metamos prezidento rinkimų kampanijai. Ukrainiečių nevyriausybininkai iš organizacijos „Česno“ skaičiuoja, kad dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos rinkimų kampanijai skirtos lėšos siekia 13,8 mln., Julijos Tymošenko – 10,6 mln., Volodymyro Zelenskio – beveik 3,4 mln. eurų.
Didžiausia politinės kampanijos išlaidų dalis – kone 90 proc. – tenka reklamai žiniasklaidoje. Kijevo tarptautinio sociologijos instituto ir tyrimų centro „Razumkov Centre“ duomenimis, net 75 proc. Ukrainos gyventojų šalies ir pasaulio naujienas sužino iš televizijos. Tris ketvirtadalius jos rinkos Ukrainoje dalijasi keturios didžiausios žiniasklaidos grupės, priklausančios oligarchams.
Įtakingo oligarcho Rinato Achmetovo valdomame viename didžiausių šalyje televizijos kanalų „Ukraina“ (jį žiūri beveik 14 proc. visos auditorijos), „Česno“ duomenimis, viena sekundė reklamos žiūrimiausiu metu gali kainuoti 187 eurus, o 30 sekundžių vaizdo įrašas – maždaug 5620 eurų (galima palyginti: 2018 m. vidutinis atlyginimas Ukrainoje siekė 258 eurus).
Savo televizijos kanalą turi ir dabartinis šalies prezidentas, vienas turtingiausių Ukrainos žmonių P. Porošenka.
Pagal apibrėžimą oligarchija yra valstybės užvaldymas nedidelės žmonių grupės, kurią vienija kilmė, šeiminiai ryšiai, išsilavinimas, religija, karo ar politikos priemonių nuosavybė, rankomis. Ukrainos atveju tai pirmiausia politiką apraizgę regioniniai verslo ryšiai, siekiant ir pasipelnyti, ir kontroliuoti. Skaičiuojama, kad dešimties turtingiausių Ukrainos oligarchų turtas 2016 m. siekė 11 mlrd. JAV dolerių, arba beveik 13 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Kaimynėje Lenkijoje dešimties milijardierių bendras turtas sudaro 3 proc. BVP.
Ant senųjų pamatų
Oligarchinė valstybės sankloda Ukrainoje pradėjo formuotis šaliai išsivadavus iš Sovietų Sąjungos. 1990 m. vykusius pirmuosius visuotinius rinkimus, priešingai nei daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, laimėjo su buvusia komunistine nomenklatūra siejamos politinės jėgos: iš 442 demokratiškai išrinktų Rados narių 331 vieta atiteko Ukrainos komunistų partijai.
Valdžia vengė rinkos ekonomikos ir demokratizacijos reformų, o prasidėję privatizacijos procesai sudarė sąlygas susiformuoti verslo grupėms ir suleisti nagus į svarbiausias šalies pramonės sritis. Staigiai įgytą turtą reikėjo apsaugoti, tad kilo poreikis kištis į politikos procesus. Įtaką oligarchai plėtė arba patys tapdami valdžios atstovais, arba per demokratiškai išrinktus, tačiau silpnus politikus. Šie procesai, Rytų Europos studijų centro analitikų teigimu, smarkiai apribojo bet kokių šaliai būtinų struktūrinių politinių, administracinių, ekonominių, socialinių ir švietimo sistemos pokyčių įgyvendinimą, atvėrė kelią korupcijai. Ir šiandien Ukraina, nors kiekvienais metais žengia laipteliu aukštyn, užima vos 130 vietą iš 180 valstybių „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse.
Oligarchai Ukrainoje niekada nesistengė monopolizuoti valdžios. Tačiau turint galvoje jų išteklius, tapo nepakeičiamais politinės visuomenės klasės partneriais – pavyzdžiui, mainais į finansavimą oligarchai užsitikrindavo atstovavimą jų interesams. „Viena išskirtinių oligarchų savybių yra jų politinis lankstumas, – mano Varšuvos Rytų studijų centro (OSW) tyrėjas Wojciechas Konończukas. – Jie stokoja nuoseklių politinių simpatijų ir remia tą politinę jėgą, kuri, jų manymu, geriausiai apsaugotųų jų verslo imperijas.“
Toks politinės įtakos palaikymo modelis gali būti kaip antitezė rusiškajam režimui, įsitikinęs politologas, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. „Rusijoje kažkada irgi buvo oligarchija. Pavyzdžiui, prezidento Boriso Jelcino valdžia buvo ribojama tokių oligarchų kaip Boriso Berezovskio, tačiau Vladimiro Putino valdymo pradžioje tapo kontroliuojama oligarchija, arba kitaip – silovarchija“, – sakė pašnekovas. Šį virsmą geriausiai iliustruoja didžiausios Rusijos naftos bendrovės „Jukos“ perėmimas valstybės žinion, jos vadovą Michailą Chodorkovskį pasiuntus už grotų.
Rusiškoje silovarchijoje privatusis verslas negalėjo tapti nepriklausomu galios centru, kuriančiu alternatyvią politinei vertikalei veikimo erdvę, o kartu skatinančiu politinį pliuralizmą. „Rusijoje ekonomiką kontroliuoja politikai, o Ukrainoje politinę sistemą, partijas ir jų elgesį valdo oligarchai“, – sakė L. Kasčiūnas. Užgrobę šalies valdymą, valstybės išteklius jie naudoja savo kapitalui ir politinei įtakai plėsti.
Valstybės aušroje Ukraina taip pat patyrė panašius procesus kaip Rusijoje, tačiau joje tokio stipraus lyderio kaip V. Putinas, galinčio suvaldyti oligarchus, neatsirado. Pirmasis šalies prezidentas Leonidas Kravčukas laikytas kompromisine figūra tarp konservatorių ir reformatorių šalies politinėje sistemoje, o vėlesni lyderiai priklausė ne nuo demokratinės šalies santvarkos, o nuo oligarchų galios žaidimų.
(Ne)demokratiniai apsistumdymai
Oligarchinės sistemos tėvu kai kuriuose šaltiniuose laikomas antrasis šalies prezidentas Leonidas Kučma, Ukrainą valdęs daugiau kaip dešimtmetį. Pirmasis to signalas – jo valdymo pradžioje priimta šalies konstitucijos redakcija, kurioje buvo numatyta galimybė formuotis politikos bei verslo ryšiams ir taip įtvirtinti oligarchiją.
Dar pirmosios L. Kučmos kadencijos metais ėmė formuotis teritoriniu pagrindu susiskirstę oligarchų klanai. „Dideli sunkiosios pramonės taškai koncentravosi dviejuose šalies rytuose esančiuose regionuose: Donecko baseinas Donecko ir Luhansko gubernijose bei teritorija aplink Dniepropetrovską. Kitos likusios pramonės erdvės, tokios kaip Charkovas, turėjo mažesnę reikšmę, – aiškino kitas OSW tyrėjas Sławomiras Matuszakas. – Prezidentas, turint galvoje jo autoritetą, atliko arbitro vaidmenį tarp kylančių oligarchų grupių.“ Jis sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą, paremdamas tai vieną, tai kitą grupę ir neleisdamas joms pernelyg nutolti nuo vyriausybinių organizacijų. Tačiau L. Kučmos valdžia silpo, o oligarchai stiprėjo.
Dėl konkurencijos, vidaus ir išorės rietenų jų palaikoma sistema nuolat patirdavo iššūkių, tačiau įtakos neprarado nei per Oranžinę revoliuciją, kai kurių apžvalgininkų pramintą milijonierių karu su milijardieriais, nei per Maidaną. „Oranžinė revoliucija buvo oligarchų kovos lauko – stovykla prieš stovyklą – pavyzdys. 2014-aisiais buvo daugiau autentikos, bet oligarchija iš Maidano aikštės taip pat nesitraukė“, – teigė L. Kasčiūnas. Pirmuoju atveju į aukščiausią šalies postą, nugalėjęs Donecko klano atstovą Viktorą Janukovyčių, įžengė tuo metu mažesnę reikšmę politikoje turėjusių verslininkų remiamas Viktoras Juščenka, antruoju – maisto, automobilių pramonės ir žiniasklaidos srities oligarchų atstovas P. Porošenka.
Naujausiuose Ukrainos prezidento rinkimuose vėl buvo galima stebėti, kaip oligarchai konkuruoja. Žiniasklaidoje nuolat mirgėjo svarstymai, kuris oligarchas kurį kandidatą remia: R. Achmetovo įtakos laukui priskirti prorusiškasis Jurijus Boiko, Oleksandras Vilkulas ir Olehas Liaško, su Ihoriu Kolomoiskiu buvo siejami išrinktasis šalies prezidentas, komikas V. Zelenskis ir buvusi premjerė J. Tymošenko.
„Pagrindinis I. Kolomoiskio tikslas – nuversti P. Porošenką, kuris atėmė pagrindinį jo aktyvą „Privat Bank“. Apskritai kalbama, kad I. Kolomoiskis nesuinteresuotas stipraus prezidento buvimu, ir tai logiškai paaiškina paramą V. Zelenskiui“, – dar prieš rinkimus svarstė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius. Viktoras Medvedčukas, kurio sūnaus krikšto tėvas – V. Putinas, šalies prezidentu esą norėjo matyti J. Boiko. „Nors kalbama, kad V. Medvedčukas stengiasi nesusipykti su P. Porošenka“, – svarstė L. Jonavičius.
Tokie oligarchų tarpusavio santykiai ir vidiniai apsistumdymai Ukrainoje suformavo tam tikrą (kvazi)demokratijos modelį. Turint galvoje tai, kad kone visos didžiausios žiniasklaidos priemonės Ukrainoje yra siejamos su įtakingiausiais oligarchais, jose nuolat atsiranda erdvės pliuralizmui, nuomonių įvairovei, taip pat žodžio laisvei. „Tai įdomus ir pozityvus santvarkos bruožas – demokratija Ukrainoje yra ne iliuzija, o realybė“, – sakė L. Kasčiūnas. Tai, jo teigimu, neleido Ukrainoje įsitvirtinti politinei vertikalei – autoritarizmo režimui, kurį matome Rusijoje bei Baltarusijoje.
Iki Europos dar toli
Politinių partijų nariais, rėmėjais ir galiausiai savininkais įtakingi verslininkai Ukrainoje tampa dėl įvairių priežasčių: parlamento nario statusas suteikia imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, taip pat tai reiškia galią formuoti verslo aplinką šalyje ir garantuotą priėjimą prie viešųjų gėrybių. Tačiau oligarchai – nedidelė, bet įtakinga valstybę valdančių asmenų grupė – siekia daugiau nei pinigų maišo. Ko jis vertas, jei negali būti panaudojamas politinei įtakai pirkti.
„Valstybę oligarchai valdo pirmiausia per politines partijas. Realiai ten politinių jėgų net nėra, jos labiau primena interesų grupes, kurias valdo tam tikri akcininkai, – tikino L. Kasčiūnas. Jiems pasikeitus, keičiasi ir partija. – Lygiai taip pat oligarchai kontroliuoja teisėjus, advokatūrą, jie visur turi savo žmonių, daro viską – vilkina procesus, dalija kyšius, kontroliuoja visuomenės nuomonę per žiniasklaidą ir žinomus veidus, – jei tam tikra situacija jiems nepalanki.“
Toks oligarchų varžymasis Ukrainoje garantuoja režimo savarankiškumą, tačiau kartu sieja šalį su kaimyne rytuose ir neleidžia priartėti prie Vakarų. Tačiau esminiu oligarchų tikslu vis tiek lieka esamos politikos ir ūkio santvarkos „užšaldymas“ bei neformalių klientelistinių taisyklių palaikymas.
Būtent ši priežastis apsunkina alternatyvių oligarchinei valstybės santvarkai modelių paiešką ir jų pritaikymą, mano apžvalgininkai. „Metai po Maidano parodė, kad tai padaryti ypač sunku, – sakė L. Kasčiūnas. – Ukrainos visuomenė – tai ne Rusijos ar Baltarusijos žmonės. Ukrainiečiai parodė, kad nesileis kontroliuojami Rusijos ir kad per petį gali mesti net savus autoritarus.“ Tačiau jų pastangos kurti naują režimą irgi nepasiteisino: ryšius politinėse institucijose išlaikę oligarchai kiekvieną naują politinį lyderį tarsi įstato į rėmus, iš kurių pabėgti itin sudėtinga. Tai, L. Kasčiūno teigimu, nutiko P. Porošenkai – pasikeitė žaidėjai, bet žaidimo taisyklės liko tos pačios.
Ši logika tampa ypač svarbi, kai bandoma ieškoti sprendimų, kaip pagreitinti Ukrainos integracijos į ES procesus. Naudą verslui skaičiuojantys oligarchai narystę Bendrijoje pirmiausia mato kaip galimybę plėsti savo veiklą, tačiau ES taisyklės – politikos ir verslo atskyrimo principai – jiems svetimos. Tuo labiau kad Bendrija nesiūlo jokios narystės perspektyvos. Tai, apžvalgininkų teigimu, kuria paradoksą: oligarchinės santvarkos taisyklės ukrainiečius savaime laiko rytinėje erdvėje, tad Rusijai, nepaisant susiformavusių ryšių ar tapatybės pokyčių, užtenka tik užtikrinti žaidimo eigą. „Oligarchija savaime riša prie sovietinės sistemos, o siekiant integracijos ES viską reikia keisti iš esmės“, – pabrėžė L. Kasčiūnas. Ukrainos oligarchams keistis neapsimoka, o gal net ir nepavyktų.
5 įtakingiausi Ukrainos oligarchai
Rinatas Achmetovas
Turtingiausias žmogus Ukrainoje, apibūdinamas kaip verslininkas, filantropas ir, žinoma, oligarchas. Futbolo klubo Donecko „Šachtar“ savininko turtas siekia 6,3 mlrd. JAV dolerių grynojo pelno. Didžiąją dalį 52-ejų R. Achmetovas susikrovė iš energetikos, geležies pramonės. Valdo vieną didžiausių žiniasklaidos grupių „Ukraine“. Jo įtaka ypač jaučiama rusakalbių gyvenamuose šalies regionuose, nuo 2006 iki 2012 m. jis buvo Ukrainos regionų partijos atstovas Aukščiausiojoje Radoje. R. Achmetovas laikomas vienu buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus rėmėjų – kartą jam paskolino privatų lėktuvą, dabar reiškia palaikymą valdančiajai daugumai ir kviečia Ukrainą vienytis. Gyvena prabangiame „One Hyde Park“ kvartale Londone.
56-erių buvęs Dniepropetrovsko regiono gubernatorius I. Kolomoiskis turi Ukrainos, Kipro ir Izraelio pilietybes, patenka į turtingiausių Ukrainos oligarchų trejetuką – jo turtas siekia 1,1 mlrd. JAV dolerių. Jis valdo Dniepropetrovsko futbolo klubą „Dnipro“, iki 2016 m. buvo didžiausio komercinio banko Ukrainoje „Privat Bank“ bendraturtis. Jį nacionalizavus, teigiama, pradėjo keršyti prezidentui Petro Porošenkai. Nafta, oro transportas, energetika taip pat patenka į jo interesų lauką. I. Kolomoiskio pavardė dažnai minima kalbant apie populiarumo nestokojantį komiką Volodymyrą Zelenskį – oligarcho valdomame televizijos kanale „1+1“ rodomas V. Zelenskio serialas „Valstybės tarnas“, atvėręs jam vartus į realaus prezidento rūmus.
Tokia oligarcho pozicija siejama su siekiu aukščiausiame šalies poste neturėti stipraus lyderio.
58-erių verslininkas – buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos žentas, draugu laikantis buvusį Didžiosios Britanijos premjerą Tony Blairą. Baigęs pramoninės inžinerijos doktorantūrą Dniepropetrovsko metalurgijos institute, vėliau įkūrė „Interpipe Company“, kuri šiandien įsitvirtinusi Ukrainos, Artimųjų Rytų, Šiaurės Amerikos, Europos rinkose. Jo turtas siekia 1,4 mlrd. JAV dolerių, daugiausia sukrautas investicinės bendrovės „EastOne Group“. 1998–2006 m. jis buvo Ukrainos parlamento narys. V. Pinčukas aktyviai aukoja lėšų įvairiems tarptautiniams fondams ir projektams, jo įkurtas tarptautinis modernaus meno centras „PinchukArtCentre“ finansuoja jaunuosius Ukrainos menininkus, pats verslininkas finansuoja Ukrainai skirtą vakarienę Pasaulio banko kasmet rengiamame Davoso forume.
Dmitro Firtašas
53-ejų verslininkas vadovauja tarptautinei vienuolikoje valstybių veikiančiai įmonių grupei „Group DF“. Jo įtaka Ukrainos politikai buvo ypač stipriai juntama Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo laikais. Viena iš trijų jo veiklos sričių – chemijos pramonė; koncernas „Ostchem“ užima trečią vietą pasaulyje pagal nitratų, ketvirtą pagal amoniako ir dvyliktą pagal karbamido ir amonio nitratų gamybą. D. Firtašui priklauso TV kanalas „Inter“, vienas iš penkių didžiausių Ukrainoje, dažnai transliuojantis prorusišką, valdžiai oponuojančią nuomonę.
Petro Porošenka
Šokolado karaliumi pramintas kadenciją baigiantis šalies prezidentas P. Porošenka, 2014 m. duomenimis, valdo daugiau nei milijardo JAV dolerių turtą. Jam priklausantis korporatyvinių investicijų fondas „Prime Assets Capital“ kontroliuoja saldainių gamintoją „Roshen“, banką „International Investment Bank“, žiniasklaidos grupę „5 channel“, taip pat žemės ūkio įmones. Prezidento V. Juščenkos valdymo metais dirbo užsienio reikalų ministru, V. Janukovyčiaus – prekybos ir ekonominės plėtros ministru. P. Porošenka yra dviejų V. Juščenkos dukterų krikšto tėvas.
