Menininkų rajonu vadinamame Užupyje jau beveik metus veikia Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kuriame galima susipažinti su teisininko Rolando Valiūno sukaupta kolekcija. Naujoji meno erdvė įrengta pagal architekto Alfredo Trimonio projektą.
Užupio gatvėje, palypėjus į kalną, vietiniams gerai pažįstamas pastatas jau kurį laiką žinomas kaip dar vieni meno namai. „Tartle“ direktorė Jurgita Semenauskienė šypsodamasi sako, kad meno pažinimo centrą jau matė visais metų laikais ir savito žavesio jis turi visada. Šį teiginį patvirtina ir iš skulptūrų parko atsiveriantis Vilniaus peizažas.
Pastatas yra kultūros paveldo objektas. Tai lėmė ir kai kuriuos rekonstrukcijos sprendimus, teko griežtai laikytis nurodytų reikalavimų, derinti darbo žingsnius su įvairiomis institucijomis. Rekonstrukcija buvo atlikta remiantis istorine medžiaga – išsaugotas autentiškas planas ir stilistika. Architektas A. Trimonis patikina, kad visus planus pavyko įgyvendinti 90 proc. Vienintelis dalykas, kurio teko atsisakyti, – pakeisti čerpes į vario skardą, nes stogas taip pat yra paminklinė vertybė.
Greta Skaraitienė/Fotobankas nuotrauka
Būtent autentiškos erdvės lėmė ir muziejaus veiklą. „Lankytojai dažnai klausia, kodėl ribojame lankytojų grupes. Taip yra dėl to, kad erdvės mažos, kamerinės, primenančios namus“, – sako J. Semenauskienė.
Namus primena visas meno pažinimo centras, kurio tikslas – sukurti lankytojams jaukią atmosferą. Pasak direktorės, meno kūrinius visada siekiama pristatyti taip, kad ir tie žmonės, kurie nesidomėjo menu, suprastų, jog tikrai šį tą jau žino. Šią idėją atspindi ir pavadinimas „Tartle“. Tai škotiškas žodis, reiškiantis aplankantį jausmą: aš tai kažkur mačiau ir pažįstu, nors negaliu prisiminti kur.
Neužgožti, bet būti pastebėtam
Įrengiant meno muziejus ar galerijas visuomet yra tikimybė užgožti meną. Architektas ją vadina dvipuse situacija: viena vertus, norisi, kad menas dominuotų, kita vertus, nesinori nuslysti į šalį ir architektūrinius sprendimus palikti anoniminius, nepastebimus. „Ieškojau pusiausvyros, kad pavyktų rasti kokybiškai gerus sprendimus. Man taip pat labai svarbi darbų kokybė“, – kalba architektas.
Greta Skaraitienė/Fotobankas nuotrauka
Lietuvos meno pažinimo centrui parinktos akies nerėžiančios spalvos: medžio grindys šviesios, sienos pilkos. Šie sprendimai priimti apgalvotai – siekiant universalumo. „Mes negalime, kaip daro didieji muziejai, iš naujo perdažyti sienų arba jų perstumdyti pagal kiekvienos parodos architektūros reikalavimus, todėl bandėme sukurti universalias erdves“, – paaiškina J. Semenauskienė.
Nors kuriant interjerą siekta universalumo, išskirtinių akcentų taip pat netrūksta. Architektas džiaugiasi, kad užsakovas buvo nestandartinis – jo nereikėjo įtikinėti priimti drąsias idėjas. Viena tokių – „Tartle“ apatiniame aukšte esanti betono salė. Nors architektas pastebi, kad lietuviai šios medžiagos vis dar nemėgsta (sieja su slogia praeitimi), čia ji puikiai tiko.
A. Trimonio siekį nelikti anonimiškam ir pateikti įdomių sprendimų išduoda sienų dekoro elementai. Pavyzdžiui, viena betoninės salės siena dekoruota nubėgusiu tinku. Dėmesį į šią detalę atkreipdama J. Semenauskienė šypsosi: „Kartais sulaukiame nedrąsių lankytojų pastabų: „Ar matėte, kad jūsų tinkas nubėgęs?“ Vis dėlto šis akcentas pagyvina šaltas betonines sienas.“
Ne vien saugykla
Paklausus, kuri „Tartle“ erdvė jai artimiausia, muziejaus direktorė ilgai nedvejoja: „Meno kūrinių saugykla. Tai paslaptinga erdvė tiek lankytojams, kurie pas mus pakliūva, tiek mums patiems.“ Pasak J. Semenauskienės, ši erdvė turi savito žavesio, stebina ir lankytojus, ir menotyrininkus.
Visi meno kūriniai saugomi ištraukiamuose stelažuose, kur sukabinti ne pagal abėcėlę, kaip įprasta, bet pagal autorių gimimo metus. Direktorė sako, kad taip jie pasakoja atskirą istoriją. Vienoje stiklinėje lentynoje saugomos liaudies meno skulptūrėlės ir Vinco Svirskio kryžiai.
Greta Skaraitienė/Fotobankas nuotrauka
Įrengiant saugyklas laikytasi griežtų drėgmės ir temperatūros reikalavimų, kad sąlygos būtų tinkamos meno kūriniams, todėl, J. Semenauskienės teigimu, čia dirbti labai jauku, o vasarą juntama maloni vėsa.
Esmė – detalės
Daug laiko meno pažinimo centre „Tartle“ praleidžianti J. Semenauskienė tikina, kad kol kas visi architekto priimti sprendimai pasiteisino ir nieko tobulinti neprireikė. „Labai daug dirbta, daug planuota iš anksto. Erdvės neatskirtos nuo meno kūrinių. Galvodami apie jas labai konkrečiai įsivaizdavome ir tam tikrus meno kūrinius, kurie jas užpildys“, – sako direktorė ir priduria, kad kuriant muziejų nesvarbių smulkmenų nėra.
Apie smulkių detalių svarbą užsimena ir architektas A. Trimonis. Pasak jo, kadangi „Tartle“ erdvės nedidelės, į akis krenta kiekvienas netikęs inžinerinis sprendimas. „Norėjosi išlaikyti tam tikrą optinę švarą“, – sako jis. Siekta, kad apšvietimo sistema, įvairūs davikliai nekristų lankytojams į akis, todėl jie įrengti bėgeliuose. Apšvietimo sistema yra mobili – pagal poreikius lengvai perkeliama. A. Trimonis patikina, kad jam šviesa – svarbus elementas ne tik muziejuje, bet ir gyvenime, todėl norėjo priimti geriausius sprendimus.
Greta Skaraitienė/Fotobankas nuotrauka
Pirmajame aukšte šviesos šaltinius papildo iš vidaus įtaisytos langinės: „Šioje erdvėje nenorėjau naudoti jokių tipinių elementų.“ Tad vietoj įprastų žaliuzių ar sunkių užuolaidų, kurios saugotų nuo smalsių praeivių žvilgsnių, čia įtaisytos langinės, atliekančios dvi funkcijas – apsaugančios nuo žvilgsnių iš gatvės, o vakare skleidžiančios šviesą. „Kadangi stiklas yra specialus baltas, jis praleidžia šviesą ir sukuria jaukią atmosferą, žmonės jaučiasi patogiai ir mes visiškai negadiname pastato“, – apie netradicinį šviesos šaltinį kalba architektas.
Dar prieš „Tartle“ atidarymą visuomenės susidomėjimo sulaukė ir tai, kad visaišalia yra ir kolekcijos savininko R. Valiūno namai. J. Semenauskienės teigimu, lankytojai į šį faktą reaguoja įvairiai. „Toks namų-muziejaus formatas labai skatina smalsumą, nes lyg pro rakto skylutę bandai pamatyti ne tik meno kūrinius, bet ir šiek tiek sužinoti apie patį kolekcininką, jo pomėgius, gyvenimo būdą, tai, kas jam svarbu. Manau, kad žmonėms tai – lyg intriga, skatinanti didesnį susidomėjimą“, – mano „Tartle“ direktorė.
Meno namuose, Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“, saugoma daugiau nei 7 000 grafikos, tapybos darbų, knygų, skulptūrų ir kitų meno kūrinių.
