Vokiečių istorikas Christoph’as Dieckmanas – vienas geriausiai į Holokaustą Lietuvoje įsigilinusių mokslininkų, ką tik išleistos knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ vienas autorių. Jo teigimu, antisemitizmas Lietuvoje buvo vienas švelniausių Europoje iki tam tikro laiko, o masines žudynes paskatino noras sukurti tautinę valstybę. Siūlome paskaityti pirmąją interviu su Ch. Dieckmanu dalį.
– Savo knygoje nemažai kalbate apie antisemitizmo šaknis, tai gal nuo to ir pradėkime. Paauglystėje pirmą kartą išgirdau tokią legendą: esą žydai žudo krikščionių vaikus ir jų kraują pila į macus. Yra ir kitų, daugiau ar mažiau siaubingų su žydais susijusių legendų Lietuvoje. Ar galime kalbėti, kad masines žydų žudynes pastūmėjo ir kultūrinis antisemitizmas, atsiradęs dėl tokių legendų?
– Manau, kad tai galėjo padaryti tikrai nemažą įtaką. Tokios legendos tarsi atriša rankas veikti prieš žydus. Antisemitai laiko žydus labai pavojingais daugeliu atvejų. Jūsų pateiktame pavyzdyje yra labai stipri religinė konotacija: žydai puola krikščionių vaikus, vadinasi, mes turime save apginti, ypač vaikus, tai, kas brangiausia.
Svarbu suprasti, kad antisemitizmas – kompleksinis reiškinys, susidedantis iš daugelio dalių. Dažnai tai ištisa pasaulėžiūra, kuria remdamiesi žmonės priima sprendimus. Mes turime moralines, kultūrines vertybes, kurios lemia vienokį ar kitokį pasirinkimą. Labai dažnai sprendimai priimami nesąmoningai, tačiau po to žmonės bando pateisinti tai, ką padarė.
– Kaip atrodė antisemitizmas Lietuvoje tuo laikotarpiu?
– Lietuvoje antisemitizmas palyginus buvo gan švelnus. Jis nebuvo labai smurtinis. Jei pažvelgtume į tai, kas vyko Europoje tarp pasaulinių karų, tikrai aptiktume smurto protrūkių žydų atžvilgiu Lenkijoje, Ukrainos vakaruose, Rumunijoje, šiek tiek Vokietijoje, tačiau mažiau, nei galėtume pamanyti. Lietuva tikrai nebūtų sąrašo viršūnėje – buvo išpuolių, tačiau jie buvo vykdomi nedidelių kraštutinių dešiniųjų pažiūrų asmenų grupelių.
Nepaisant to, kad liaudyje buvo antisemitinių įsitikinimų. Jei pažiūrėtume į bažnyčias, o būtent tai, kaip vaizduojamas velnias, labai dažnai jo veide aiškiai atsispindi judėjiški bruožai.
Neišvengiamai kyla klausimas: kaip tas antisemitizmas perėjo į realius smurtinius veiksmus prieš žydus. Jei sektume chronologiją, reikėtų apžvelgti keletą etapų.
Grįžkime į Smetonos laikų Lietuvą. Jis atėjo į valdžią 1926 m. pabaigoje. Jauna demokratija, įkurta 1918-aisiais buvo daugiau ar mažau sugriauta. Demokratija, kai pasitaiko konfliktų, yra debatai, aptarimai, viskas vyksta kiek lėčiau, tačiau išklausomi visų balsai. Kai 1926 m. pavasarį socialdemokratai atėjo į valdžią, kariškiai, bažnyčios atstovai ir konservatoriai sunerimo: turime problemą, jie yra pernelyg liberalūs, visuomenės laukia nuopuolis, mūsų katalikiškos vertybės bus pamintos. Yra bolševikų grėsmė Rytuose. Lenkijoje 1926 m. gegužę valdžią paėmė autoritarinis režimas, lietuviai irgi užsimanė konservatyvios diktatūros, ne fašistinės, bet konservatoriškos. Buvo norėta neapkarpyti biudžeto kariškiams, neatskirti bažnyčios ir valstybės pinigų. Taigi, buvo nuspręsta, kad demokratija – ne pats geriausias būdas tai užtikrinti. Norėta įkurti tautinę valstybę. Miestuose gyveno daug lenkų, taip pat rusų, vokiečių, lietuviai gyveno kaimuose. 19 šimtmečio pabaigoje Kaune buvo vos 7 ar 11 lietuvių prekeivių, visi kiti buvo ne lietuviai. Bažnyčia buvo valdoma lenkų, ne lietuvių. Ir visa tai norėta paversti lietuvių valdomomis sferomis. Tad prasidėjo lituanizacijos procesas. Labai staigus lietuvių urbanizacijos procesas.
Labai dažnai krizių laikotarpiu žmonės ieško paprasčiausio atsakymo, kodėl jiems nesiseka. Buvo galima įžvelgti nemažai priežasčių: lenkai pernelyg stiprūs, žydai pernelyg stiprūs, reikia kažką dėl to daryti. To fone vyko savotiškas kartų konfliktas: Smetona, Basanavičius bandė paaiškinti jaunajai kartai, kuri reikalavo daugiau, kad turime pakankamai vietos miestuose visiems: galime turėti lietuvių verslą miestuose, tačiau tegul ten lieka ir žydai, galima bendradarbiauti, neturime varžytis. Tačiau jaunoji karta, atstovaujama „Verslo“ susivienijimo, reikalavo, kad žydai dingtų iš Lietuvos miestų, jie norėjo lietuviškų miestų. Jie buvo įsitikinę, kad žydai kenkia nacionalinio verslo kūrimo idėjai.
Tačiau Smetona tam paprieštaravo: jis laikėsi nuomonės, kad negalime diskriminuoti žmonių tautybės pagrindu ir sukurti antisemitinius įstatymus, nors praktika buvo kitokia: valstybės tarnyboje, policijoje ar bažnyčios struktūrose vargiai rastum žydų.
Žmonės tikėjo, kad tam, kad būtų sėkmingi, jiems reikia sukurti tautinę valstybę, be kurios lietuviai tiesiog neišgyventų ir išnyktų. Toks buvo įsitikinimas. Tuomet atėjo sovietai ir tautinės valstybės idėja galutinai žlugo. Sovietų okupacija buvo pakankamai palaikoma, kur kas labiau, nei nori pripažinti lietuviai dabar. Manyta, kad turime su tuo susitaikyti, pakentėti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Net kariuomenei duotas įsakymas pasitikti okupantus su gėlėmis. Kiek vėliau tam irgi imta ieškoti pasiteisinimo: atsirado mąstymas, kad tai tik žydai džiaugėsi sovietų okupacija ir džiaugėsi jais, tad jie ir kalti dėl sovietų okupacijos ir tautinės valstybės projekto žlugimo. Tuomet pasirodė vokiečiai su pareiškimu: mes kovojame prieš sovietus ir galbūt kažkokiu būdu jūs galėsite gauti autonomiją, panašiai kaip 1918 m. Žmonės patikėjo, kad Lietuva vėl gali tapti nepriklausoma, nors tuo metu vokiečiai siūlė tik autonomiją.
Pradėta ieškoti praeities klaidų: atsirado mąstymas, kad pernelyg švelniai elgtasi su mažumomis. Ypač žydais ir lenkais – tuo metu Lietuvos ir Lenkijos konfliktas buvo gerokai įsisiūbavęs.
Nepaisant to, antisemitizmas buvo atskiras reiškinys: žydų konspiracijos idėja galėtume paaiškinti ištisą pasaulėžiūrą. Religijoje turime kovą tarp Dievo ir velnio, o pasaulietiniame gyvenime buvo eiliniai žmonės, kovoję prieš žydišką destruktyvizmą, tai savotiškai pakeitė gėrio ir blogio kovos principą.
Apsvarsčius tas klaidas buvo nuspręsta jų nekartoti: net su nacių pagalba atgavus valdžią kilo mintis būti griežtesniems: išvaryti mažumas, atgauti žydų „pagrobtas“ galias.
Visa tai susiję su žydų bolševizmo problema, atkeliavusia iš 1918–1921 m. karo. Reikėjo rasti pasiteisinimą, kodėl kova buvo tokia nesėkminga: taigi dėl žydų sabotažo! Lietuvoje to nebuvo, tačiau Lenkijos rytuose, Ukrainos vakaruose, kai kuriose Rusijos dalyse ši idėja buvo labai gaji. Iš ten ir atėjo mintis, kad žydai turi slaptą tarybą, kurioje sprendžia pasaulio ateitį.
Ši idėja išplito ir tapo įprasta manyti, kad tai žydai atsakingi už bolševikų smurtinius nusikaltimus. Knygoje pateikiame tyrimą apie žydų dalyvavimą nusikaltimuose, darytą lietuvių mokslininkų. Jei taip galima pavadinti, žydų, nes judaizmas juk yra tiesiog religija. Išanalizavus bolševikų aparatą nerasta jokių įrodymų, kad už to stovėjo žydai.
Norint įrodyti, kad už viso to stovėjo žydai, visų pirma reikia tuo tikėti ir tuomet ieškoti patvirtinimų savo įsitikinimams. Žydų bolševizmo idėja tiesiog yra antisemitizmo atmaina.
Ši idėja plėtojosi: imta manyti, kad žydai stovi ir už kapitalizmo: pažvelkite į bankus, finansų, prekybos industriją – visur žydai. Sąmokslo teorijos netruko įgauti pagreitį: sugalvota, kad miestuose veikia žydų grupuotės. Pavyzdžiui: kas parduoda alkoholį vyrams, kad jie prisigertų ir negalėtų dirbti laukuose? Žydai.
– Kaip tai peraugo į veiksmus prieš žydus?
– Nacių okupacijos laikotarpiu jų visa pasaulėžiūra buvo sukonstruota kaip kova prieš žydus, prieš kovą su blogiu pasaulyje. Sveikas, stiprus arijų pasaulis buvo sukonstruotas ant kovos prieš velnią – žydus – pamatų.
Tad pažvelkime, ką turime bendrai: tautinės valstybės projekto žlugimas, žydų bolševizmo idėja, nacistų atėjimas. Pridėkime prie viso to dar ir galimybę plėšti žydus: tai nebuvo lietuvių iniciatyva, tačiau visi išvardyti veiksniai atrišo tam rankas. Atėję naciai tik skatino tai daryti: jūs, lietuviai, barbarai, ne taip, kaip mes, civilizuoti vokiečiai, eikite ir smurtaukite, tačiau niekam apie tai nesakykite.
Grandis, privedusi nuo įsitikinimų iki realių veiksmų, labai sudėtinga. Nėra aiškaus priežasties ir pasekmės ryšio, tarkime, esu antisemitas ir dabar eisiu žudyti žydų. Ne. Viskas gerokai sudėtingiau. Kartais net antisemitai gelbėjo žydus, nes būdami dorais katalikais buvo nusiteikę prieš žudymą. Jie norėjo apsiginti nuo žydų, tačiau tarp tos idėjos ir realių žudynių – didžiulė praraja.
