Izraeliečių – palestiniečių konfliktas liepsnoja seniai nematyta jėga. Abejose pusėse auga nuostoliai, o perspektyva lieka neaiški. Galimybė, kad abi pusės sudarys paliaubas artimoje perspektyvoje yra nedidelė. Konflikto eiga gali pasukti ir dar didesnės eskalacijos keliu, galinčiu nulemti Izraelio pajėgų antžeminės operacijos pradžią. Tokiu atveju, aukų skaičius išaugtų dramatiškai.
Kokią taktiką konflikte naudoja žydai ir arabai? Kuri pusė atsakinga už pastarojo konflikto pradžią? Kuo skiriasi kovojančių pusių požiūris į žmogaus gyvybę? Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su karybos apžvalgininku dr. Egidijumi Papečkiu.
- Susidūrimai ir riaušės gatvėse – ne naujiena Šventojoje Žemėje, tačiau tai ne visada perauga į karo veiksmus. Kodėl taip nutiko šį kartą ir kuriai pusei derėtų prisiimti atsakomybę už eskalaciją?
- Akivaizdu, kad „Hamas“ ir kitos radikalų grupuotės pasiruošė tam, kas vyksta dabar. Juk nebūna taip, kad iš vakaro kažkas įvyko ir ryte prasideda masinis apšaudymas raketomis. Šios raketos turėjo būti dislokuotos ir užmaskuotos paleidimo pozicijose, tam reikia didžiulio kiekio žmonių. Taigi, apie jokį spontaniškumą kalbos negali būti. Teroristinis išpuolis, o būtent taip ir reikia vadinti „Hamas“ veiksmus, leidžiant raketas į civilius gyventojus, buvo suplanuotas iš anksto.
- Į Izraelį leidžiamų raketų kiekis milžiniškas. Kaip „Hamas“ sukaupia tokį arsenalą?
- Jei anksčiau sudedamosios raketų dalys buvo daugiausiai kontrabanda atgabenamos iš Irano, tai dabar didžioji raketų dalis pagaminama vietoje, iš parankinių priemonių. „Hamas“ stengiasi pasirengti kuo pigesnę amunicija ir raketų kokybė jų nelabai domina – šaudyti netoli, o tikslumas jiems visiškai neaktualus, nes taikomasi į teritoriją, o ne pavyzdžiui karinius objektus – jiems pakanka žinoti, kad raketa nukris gyvenamajame rajone, o kuriame – jokio skirtumo.
Matyt raketų arsenalas buvo kaupiamas ilgą laiką. „Jerusalem Post“, remdamasis šaltiniais žvalgyboje, pranešė, kad „Hamas“ sukaupė apie 12 tūkst. raketų.
- Savadarbės raketos tai viena, bet pranešama ir apie iranietiškas ir rusiškas raketas. Iš kur „Hamas“ jų gauna?
- Atsigabena kontrabandos keliu. Minimos rusiškos prieštankinės raketos „Kornet“ yra pakankamai paplitusios konfliktų zonose ir iš jų per Sudaną ir Egiptą yra gabenamos į Gazos ruožą. „Hamas“ veikiausiai ruošiasi Izraelio pajėgų įsiveržimui į Gazos ruožą ir atitinkamai mėgina visais įmanomais būdais įsigyti bet kokią prieštankinę ginkluotę. Ekspertai ir tarptautinės organizacijos seniai kalba apie tai, kad legaliai parduodama ginkluotė galiausiai patenka ne į tas rankas. O pastaruoju metu ši prekyba itin suaktyvėjusi.
- Arabų raketoms žydai priešpastatė „Geležinį kupolą“. Ar ši gynybos sistema efektyvi?
- Jos efektyvumas yra milžiniškas. Iki šiol nei viena valstybė tokios nesukūrė. Kita vertus, jokia kita valstybė ir nesusidūrė su tokia grėsme, kaip masinis apšaudymas savadarbėmis raketomis. „Geležinio kupolo“ efektyvumas tikrai stulbinantis, bet ir jo kaina yra beprotiškai didelė. Prieš keletą metų Izraelio Finansų ministerija skelbė besibaiminanti, kad ši gynybos sistema sužlugdys valstybės biudžetą.
Sistemos arsenalą nuolat reikia pildyti naujomis raketomis ir tai labai brangu – numušti 1 pigią savadarbę arabų raketą paprastai paleidžiamos 2 brangios žydiškos.
- Aukų santykis toks pat kaip ir daugelyje ankstesnių konfliktų – maždaug 1 prie 10. Arabai moka 10 savo gyvybių už 1 žydą. „Hamas“ toks santykis priimtinas?
- Vienas iš šį santykį lemiančių faktorių – žmonių tankumas. Gaza yra labai nedidelė teritorija su daugybe gyventojų. Nepaisant to, kad Izraelis naudoja tikrai labai brangius, preciziškus ir dažniausiai mažos galios ginklus, civilių aukos neišvengiamos. Teroristai leidžia raketas iš tankiai civilių gyvenamų rajonų. Savo sandėlius ir vadavietes jie įrenginėja civiliniuose objektuose – ligoninėse, administraciniuose pastatuose ir panašiai. Ankstesnių antžeminių operacijų metu Izraelio pajėgos sugriovė ne vieną ligoninę, kurios naudotos būtent, kaip teroristų vadavietės.
Ar „Hamas“ tenkina toks aukų santykis? Kodėl gi ne? Palestiniečius veda ilgametė neapykanta, ant kurios užaugintos jau kelios kartos, o ir žmogaus gyvybę palestiniečiai vertina visai kitaip, nei žydai. Izraelis investuoja labai daug į tai, ką mes pavadintume civiline gynyba. Veikia efektyvi perspėjimo sistema, įrengiamos slėptuvės. Teko matyti nuotrauką, kurioje senyvas vyriškis ir jauna moteris bėga laiptine į slėptuvę ir abu tik prisidengę rankšluosčiais – matyt, perspėjimą apie pavojų abu išgirdo vonioje. Toks valstybės požiūris taip pat lemia minėtą aukų santykį.
Sistema yra aiški, izraeliečiai ją gerai žino ir jos laikosi, tokie įgūdžiai formuojami nuo mažens, todėl į teroro atakas reaguoja gana ramiai.
- Pasak daugelio šaltinių, 10 žuvusių arabų tenka 1 teroristas. Izraelis už tai nuolat kritikuojamas. Ar įmanomą kažką pakeisti?
- Sunku spręsti apie šiuos skaičius. Nepamirškime, kad informaciją apie tai, kas vyksta Gazos ruože pateikia vietiniai šaltiniai, o „Hamas“ be abejo nori išpūsti civilių aukų skaičių ir sumenkinti teroristų patirtus nuostolius. Tas skaičius gali pasirodyti ne visai toks. Kaip atskirti civilį nuo teroristo? Jei prie aukos kūno nėra ginklo – tai civilis? Bet juk raketas leidžiantys teroristai nebėgioja su automatais.
- Karinį konfliktą nuolat lydi informacinis karas. Kuri pusė jį laimi šiandien? Kieno pusėje daugiau tarptautinių simpatijų?
- Tarptautinėje arenoje laimi Izraelis, bet Gazos ruože visą informaciją valdo „Hamas“ ir ten aiškiai laimi jie. Kalbant apie tarptautinės bendruomenės reakcija, matome, kad šiandien Izraeliui nėra žarstoma kritika už perteklinį jėgos naudojimą ir panašiai. Tiek ES valstybės, tiek JAV pripažįsta, kad Izraelis buvo užpultas ir ginasi adekvačiomis priemonėmis, siekdamas minimizuoti civilių aukas. Pavyzdžiui, nevaldomą amuniciją Izraelis naudoja tik užmiesčiuose, kur nėra civilių objektų.
Kritiką Izraeliui daugiausiai girdime iš protestus organizuojančių kairiųjų organizacijų, o oficiali demokratinių valstybių pozicija šiandien vieningai Izraelio pusėje. Vakarų pasaulis nesidžiaugia aukomis nei vienoje pusėje ir ieško išeities. Nemalonu matyti, kad viešoje erdvėje, neretai ir Lietuvoje pasigirsta balsų džiugaujančių, kad žuvo žydai arba arabai, ir kad „taip jiems ir reikia“.
- Ar tikėtina, kad konfliktui užsitęsus, prasidės antžeminė invazija į Gazą? Jau būta pranešimų, kad ji prasidėjo, bet paskui pasirodė, kad tai netiesa.
- Be abejonės, ji įmanoma. Kalbant apie pranešimus, buvo pasirodžiusi informacija, kad Izraelis specialiai paleido tokią „antį“, kad sugintų teroristus į jų tunelių sistemą, vadinamą „metro“. Esą ten tikėjosi jiems padaryti rimtų nuostolių. Aš manau, kad tai nebuvo karinė gudrybė, o tik komunikacijos klaida.
Izraelio pajėgos yra pasirengusios invazijai, bet nemanau, kad veržiasi ją vykdyti. Izraelis saugo kiekvieną savo karį, brangina jų gyvybes, o antžeminės operacijos metu nuostolių niekaip nepavyktų išvengti. Izraelio kariai tokiu atveju bus atakuojami iš pasalų, jiems rengiami gudriai paslėptų minų spąstai. Sprogmenų „Hamas“ nestinga – net ir Izraelio pajėgoms, su visa jų patirtimi, nepavyktų išvengti nuostolių.
- Kariaujančios pusės visada turi taktinius ir strateginius tikslus. Kuriai pusei juos geriau sekasi įgyvendinti? Tarkime, „Hamas“ visada nori parodyti didžiules civilių aukas – tą sėkmingai ir daro.
- „Hamas“ pasiekė tai, kad ši masinė raketų ataka įeis į karinių konfliktų istoriją ir dar ilgai nebus pamiršta. Tačiau nepamirškime, kad to kaina – „Hamas“ nuostoliai, kurie tikrai bus dideli. Net ir aprimus konfliktui, Izraelis mes daugiau pajėgumų teroristų medžioklei ir „Hamas“ stipriai nukraujuos.
Tuo metu Izraeliui svarbiausia nutraukti masinius apšaudymus, kad išvengtų daugiau aukų ir sumažintų įtampą visuomenėje. Tačiau tai nereiškia, kad Izraelis nieko nepaisydamas puls derėtis dėl paliaubų ir ims nuolaidžiauti arba kitaip tariant – parodyti silpnumą.
- JAV aiškiai palaiko Izraelio pusę, tačiau atnaujino Donaldo Trumpo uždraustą palestiniečių finansavimą. Kodėl Vašingtonas taip padarė?
- Todėl, kad JAV finansuoja ne tiesiogiai „Hamas“, o Palestinos autonomiją, kuri gyvena milžiniškos humanitarinės krizės sąlygomis. Išmaitinti ir aprūpinti vietos gyventojus elementariais dalykais, kaip kad vandeniu, yra didžiulis iššūkis. Žinoma, dalį humanitarinės pagalbos lėšų pasisavina „Hamas“ ir kiti radikalai. Deja, nežinome kiek.
Vakarų pasaulis nesivadovauja totalitariniams režimams būdinga nuostata, kad jei tau kažkas nepatinka – prispausk, kiek gali. Juk Vakarai teikia pagalbą ir Šiaurės Korėjai. Badas ir humanitarinės krizės nesukuria nieko kito, tik naujas problemas ir krizes. Tai elementarus rūpestis sumažinti žmonių kančias.
- Koks Irano vaidmuo dabartiniame konflikte?
- Labai keista, kad Iranas beveik neminimas, nors labai įtariu, kad būtent jis sukurstė „Hamas“ pradėti karą. JAV nesiima atvirai mesti kaltinimus Iranui. Nors nereikia manyti, kad Iranas visiškai kontroliuoja „Hamas“ ir gali išvakarėse tiesiog duoti nurodymą pradėti karo veiksmus. Galbūt todėl, kad deramasi dėl jo branduolinės programos. Iš kitos pusės, Iranas galėjo ir keršyti už JAV sprendimą nutraukti susitarimą bei Izraelio slaptųjų tarnybų vykdytą branduolinėje programoje dirbusių mokslininkų medžioklę. Ji beje buvo labai efektyvi – taikiniai naikinami pačiame Irano viduryje. Viskas tarpusavyje susiję ir kartais sunku pasakyti, kuris veiksmas lemia kurį.
- Neapykanta Izraeliui teka palestiniečių gyslomis. Nuolatinis karo stovis – faktiškai žydų tapatybės dalis. Neišvengiamai vėl bus pasiektos paliaubos. Bet „Hamas“ nesunaikins Izraelio, o šis – „Hamas“. Vėl lauksime naujo karo ir taip tęsis amžinai?
- Tai labai sudėtingas klausimas. Dabar atrodo, kad galėtų suveikti dviejų valstybių variantas, tačiau šiandien jis neatrodo įmanomas. Tam, kad pasiektų taikų sambūvį, abi pusės turi parodyti daug noro, įdėti daug pastangų ir žinoma, tai užtruktų labai ilgai. Izraelis nesiruošia nuolaidžiauti, o „Hamas“ kelia visiškai absurdiškus reikalavimus. Net neatsisako savo pagrindinio lozungo – Izraelio valstybė turi būti sunaikinta. Lygiai taip pat šiandien naivu būtų kalbėti ir apie nuosaikesnių jėgų įsigalėjimą Gazoje. Kol tai tęsis, negali būti kalbos apie jokį ilgalaikį susitaikymą.
Šiandien neretai kalbama ir apie tai, kad ugnies nutraukimo galima laukti artimiausioje ateityje. Tuo taip pat tenka labai abejoti. „Hamas“ dar turi pakankamai raketų tęsti apšaudymą, o Izraelis bet kurią dieną gali pradėti antžeminę invaziją.
- Minėjote, kad žmonės linkę beatodairiškai remti vieną arba kitą pusę, o informacijos šaltinių patikimumu tenka abejoti? Kaip tūlam lietuviui susigaudyti tame, kas vyksta?
- Svarbiausia – vertinti informaciją sistemiškai ir neskubėti dalintis bet kokia pamatyta žinia, nepaisant to, ar ji jums patinka, ar ne. Reikia vertinti: kas paskleidė informaciją, kam ji naudinga ir daugelį kitų aspektų. Blogiausia yra užsidaryti savame burbule, kur cirkuliuoja tik tam tikra informacija ir taip kyla jos patikimumo iliuzija. Išeikite iš burbulo ir vertinkite visų pusių informaciją. Objektyvus vertinimas netrukdo jūsų simpatijoms vienai ar kitai pusei.
